Aikštė

Bartas stovėjo prisišliejęs prie sienos ir laukė, kol prie jo kas nors prieis. Matė netoliese seserį kalbant su kažkokia moterim. Ji judino lūpas, bet išorinius garsus visiškai slopino ausinės.

Karieta, vežanti Anri į Paryžių, kirto Grevo aikštę ir jau turėjo pasukti link Venseno pilies. Žvilgsniu užkliuvęs už ant kalvos stūksančių Monfokono kartuvių, karalius davė ženklą sustoti. Išlipęs, ir žengęs keletą žingsnių grindiniu, niūriai žvelgė rytų link. Vakarėjančio dangaus fone atsivėręs vaizdas puikiai atliko savo vaidmenį - gąsdino.

Jis buvo karys. Ir krikščionis. Ir nebijojo mirties. Bet tai, ką dabar matė priešais save, trikdė jį būtent kaip krikščionį. Kubo formos karkasinė konstrukcija ant pamato iš akmenų, kurioje dviem aukštais, trijose plokštumose tabalavo ant grandinių pakabinti lavonai. Kai kurie be galvų. Tai kėlė baimę, bet ne grynojo teisingumo triumfo jausmą.

- Pasakykite man, Fransua, ar mes įvykdėme Dievo teisingumą? - žengdamas išilgai karietos ir akivaizdžiai kalbėdamas apie kraupų atgrasymo nusikalsti būdą viešai demonstruojant aikštėse nugalabytų nusikaltėlių kūnus, kol jie nebus išlesioti paukščių ir nesunyks veikiami gamtos, paklausė Anri iš karietos taip pat išlipusio kunigo.

- Jūsų Didenybe… - Ruano arkivyskupas rinko žodžius atsargiau nei žengia stirna išėjusi į atvirą lauką. - Visi mūsų keliai yra Dievo keliai.

Kurį laiką jie ėjo tylėdami.

- Taip, tėve. Jūs neveltui esate čia. Bet ar nemanote, kad bausmė kūnui yra žmonių teisė, o bausmė sielai - Dievo?

Šventikas, puse žingsnio atsilikdamas sekė lėtai žingsniuojantį karalių. Šiek tiek palenkęs galvą mėgino rasti žodžius ne vien tinkančius atsakymui, bet ir neužkertančius kelių tolimesnei diskusijai, jei joje dalyvautų koks nors hugenotas, kad ir pats Žanas Hotmanas.

- Suprantu jus, Fransua, - nesulaukęs atsakymo, vėl prašneko karalius.- Pakabinkime šį klausimą. Tik ne tokiam ilgam laikui, - mostelėjo ranka link kartuvių, vis žvangtelinčių grandinėmis po kiekvieno vėjo gūsio.

Norėjosi įkvėpti gryno oro. Tam reikėjo kirsti didelį vestibiulį, pasukti, paėjėti apie dešimt žingsnių, vėl pasukti. Priėjus automatiškai į abi puses atsiveriančias duris, porą sekundžių lukterėti, kol atsivers - antraip dar vienas guzas garantuotas. Tuomet lipti laiptais žemyn aštuoniolika laiptelių, dar dešimt žingsnių iki perėjos per gatvę. Stabtelėti ties perėja, už jos dvidešimt žingsnių į kairę iki autobusų stotelės. Mintinai buvo išmokęs šį maršrutą. Skaičiavo žingsnius, net užsimerkdavo norėdamas pasiruošti tam, kas neišvengiama. Tas pats ir su kitom trajektorijom - gatvėse, kieme, bute.

- Žmogus mato smiagianimys.

Ne vieną kartą yra girdėjęs taip sakant gydytoją, kalbantį su ryškiu akcentu, kartais tariant kelis žodžius iš eilės, matyt jam labai sudėtingus ištarti, pasakant pagreitintai, suveliant juos į garsų gniutulą, bet tiksliai tose vietose, kur iš konteksto vis tiek galėjai suprasti apie ką jie. Lyg prasmės būtų anapus žodžių.

Jo balso tembras bangavo gerai moduliuojamas, todėl įtaigiai, kėlė pasitikėjimą tuo, kas sakoma ir sudarė nuoširdumo įspūdį. Viskas ko reikia, kad klientas-pacientas jaustųsi kaip įmanoma saugiau jo dviprasmiškoje patekimo daugiau žinančio priklausomybėn situacijoje.

- Gys dvy-trys savaitias. Vėliau vyskas grįš į savo vėžias. Na, turėtų grįžti, jai niabūs komplikacyjų.

"Tik vėžės bus jau kitos", - dingtelėjo Bartui. "Gerai nors, kad ne taip jau ilgai gis", - paguodė pats save.

- Ačiū jums, daktare, - ištarė Bartas, delnu slysdamas stalo briauna ir taip įvertindamas jo gabaritą.

Atsistojo ir sąmoningai klubu užkabindamas užapvalintą stalo kampą, patraukė kairiau, link durų. Tarpdury, tarsi eismo reguliuotoja, netrukdydama praeiti stovėjo, matyt, seselė - Bartas užuodė subtiliai salstelėjusį parfumą ir praeidamas, dešinės rankos dalimi virš alkūnės švelniai slystelėjo jos krūtimis.

- Trauk, trauk!

Žakas stūmė į drobę suvyniotą neįtikėtinai sunkų kūną, o jo vyresnėlis, stovėdamas ant skersinio, traukė jį į viršų virve. Šiaip ne taip užrioglinę ant skersinio tą sunkenybę, abu atsisėdo pailsėti, nukabinę kojas žemyn. Žakas užsidegė savo pypkę.

- Už ką jam nukirto galvą?, - paklausė jaunėlis.

- Tau geriau nežinoti. Kuo mažiau kiši nosį į ne savo reikalus, tuo ilgiau gyvensi.

- O tu žinai?

- Tik tai, kad teisėjas liepė jį atvežti ir užkabinti. Ir davė du ekiu.

Jaunėlis palietė ranka kūną.

- Jis kietas kaip akmuo. Ir rankos kaip stagarai. Anų, kabančių - surištos, o šito - styro.

- Koks tau skirtumas? Tempk. Iki sutemų reikia gerai užkabinti. Aš nesiruošiu čia tamsoje kabarotis.

Žakas norėjo atsistoti ant skersinio, netyčia stumtelėjo kūną, jaunėlis dar mėgino jį sugriebti, bet kur tau - nešulys nuslydo, krito žemyn, atsitrenkė į akmeninį kartuvių pamatą, kažkaip keistai lūžo perpus ir tėškėsi ant žemės. Praplyšo, o iš jo pasipylę akmenys nuriedėjo nuožulniu pylimu skambiai daužydamiesi.

Atsibudo staiga, tačiau be streso - tiesiog išsimiegojo. Sesers nebuvo girdėti. "Matyt, dar labai anksti", - padarė prielaidą. Kažkodėl užsimanė įkvėpti pavasarėjančio oro. Dar vėsaus, net žvarbaus, bet jau kvepiančio plevenančiomis erdvėje viltimis. Vaikystėje Bartui atrodė, kad taip kvepia jau pasiruošę brinkti medžių pumpurai. Dar tūnantys po žieve, bet kažkokiais feromonais mėginantys patyrinėti aplinką - gal jau galima į dienos šviesą? Greitai apsirengė. Jau buvo įpratęs prieš miegą susidėti drabužius tam tikra tvarka, kad ryte be vargo užčiuoptų. Aptiko raktus kišenėje ir švelniai, nenorėdamas pažadinti sesers ir sulaukti priekaištų, kad išeina vienas, prilaikydamas stumtelėjo duris iki metalinio klaktelėjimo. "Dukart po septynis laiptelius, dabar dešiniau, juosmens lygyje bus rankena". Atidaręs duris, toliau nežengė - kurį laiką skanavo būsimą vėsaus, aromatingo oro malonumą, pasitiksiantį už slenksčio.

Žengęs pro duris ir įveikęs du laiptelius žemyn link šaligatvio - nustėro. Šimtus kartų ėjo pro šias duris ir atsiminė kiekvieną detalę tarytum kokiame virtualaus žaidimo kambaryje. Viduryje kiemo buvo didelis pailgas garažų statinys. Plotas nuo namo iki jo, dengtas aptrupėjusiu ir lopytu perlopytu asfaltu, buvo vienintelė šiek tiek erdvesnė kiemo vieta. Kitur augo milžiniški medžiai; aukštesni - arčiau kiemo centro, žemesni - pakraščiuose. Žiūrint iš apačios, viršūnės tarytum stengėsi ištrūkti iš jų kamienus ribojančios kiemo erdvės. Lyg norėtų už jų esantį pasaulį aprėpti kuo platesniu žvilgsniu ir paskleisti savo sėklas, kiekvieną su savo žinia, tiek plačiai, kiek leidžia kamienais jiems perduota maitintojos jėga. Lapija beveik užstodavo dangų, o lapams nusileidus rudeninio pogulio, medžiai duodavo grafikos pamokas kiemo gyventojams. Tiesa tik nepatingėjusiems pakelti akių į šakų raizgalynę daugelio pilkos spalvos atspalvių dangaus fone. Retkarčiais didysis stumdytojas ten šliūkštelėdavo ultramarino. Pamokos tapdavo spalvingesnės, o vakaro ochrai pasklidus, pro šakų mozaikos vitražus galėjai išgirsti… tai, ką gali. Aplink medžius glaudėsi lopinėliai vejos, įvairiu metų laiku, lyg nematomo dailininko puantilisto modeliai, jos nusidažydavo tai gležna gelsvai žalia besikalančios žolės spalva, tai nežinia kaip pasisėjusių neužmirštuolių mėliu. Spalvas lydėjo kvapai: drėgnos žemės, kvėpuojančios medžių lapijos ar nuo tvankos rasojančių medinių durų. Vėliau melsvuoles pakeisdavo vangogiško geltonumo pienių kilimai, paskui pienių pūkų žylės, vėliau, dar iki rudens vis spėjančios išdygti įvairiausių rūšių smulkios gėlės, tarsi skubėdamos pasimėgauti saulės voniomis. Jau nuo vidurvasario šitos viešos dailininkų studijos spalvų kakofonijos fonas visuomet buvo sodriai žalias - žolės puikiai išmanė išlikimo taisykles, nes nunykę, savo misiją atlikę kiti augalai buvo puiki trąša vejos šeimininkėms. Kiemo ribą iš vienos pusės žymėjo paklypusių medinių sandėliukų eilė. Jų duris savininkai perdažydavo kiekvienas savaip, lyg perpasakotų savo istorijas, prasisverbiančias pro senų dažų sgraffito sluoksnius. Virš sandėliukų kybojo milžiniškas kito namo belangės sienos portalas apaugęs vijokliais. Kitas kiemo galas rėmėsi į romaniško stiliaus arką, iškilmingai jungiančią du namo sparnus, apsunkusius nuo savo gyventojų likimų. Arkos viršuje - langas. Į niekur. Visa tai Bartas žinojo, buvo apvaikščiojęs, apturinėjęs ir apibaksnojęs, lyg robotas-siurblys pirmą kartą įjungtas patalpoje. Iš patirčių, kartais skausmingų tyrinėjimo eksperimentų, kartais remdamasis kitų pagalba ir savo atmintimi, jis jau buvo susidaręs kiemo žemėlapį savo galvoje su detalėmis iki menkiausių smulkmenų.

Tačiau šį kartą naktinis kiemas buvo nusėtas žalsvomis, nevienodo ryškumo ir dydžio dėmėmis. Jos blankai švytėjo, o visos kartu kūrė virš savęs beveik skaidrius aukštesnius ar žemesnius kupolus be aiškių ribų, panašius į vadovėliuose vaizduojamus elektronų spinų debesėlius. Lyg tos dėmės būtų užvožtos peršviečiamais dangčiais, leidžiančiais tik pažvelgti į vidų. Kaip kokiame muziejuje, norint eksponatus apsaugoti nuo išorės poveikio. Šviesa, sklindanti nuo visos šios fantasmagoriškos instaliacijos, blausiai apšvietė visą kiemą. Tiksliau kiemo apačią - vejų kontūrus, bortelių briaunas, medžių kamienų siluetus, kurie dabar labiau priminė klasicistinės katedros navų kolonadą nei save pačius.

Bartas žengė žingsnį link arčiausios dėmės. Sustojo norėdamas įsižiūrėti, bet iš tiesų jausdamas ne visai tai, ką paprastai jaučia žmogus žiūrėdamas - pavyzdžiui, šviesos intensyvumą, verčiantį labiau prisimerkti, jei per ryšku. Ne, tai buvo kas kita. Tai smelkėsi į visą kūną kaip šaltis staiga išėjus iš šiltos patalpos į lauką spaudžiant šaltukui. Pradžioje kūnas dar yra įšilęs ir turi barjerą. Palaipsniui šaltis vis artėja, ieško mažiausiai apsaugotos vietos, lyg koks grobuonis pradėdamas medžioklę nuo labiausiai pažeidžiamo bandos nario. Vėliau kūnas po truputį ima vėsti nespėdamas gaminti tiek šilumos, kiek praranda. Tada ima šalti kojų ir rankų pirštai, nosis. Žmogus ima kovoti - trina rankas, trepsi kojomis, stengiasi judėti. Vėliau apima panika, noras pabėgti iš situacijos. Galų gale užeina mieguistumas, abejingas pasyvumas, norisi atsigulti ir truputį pailsėti. Atsigulus ir atsipalaidavus ateina mirtis. Maždaug tokia kryptim keitėsi Barto pojūčiai. Artėdamas prie kupolo jis pradėjo fiziškai justi, lyg judėtų į vis tankėjančią substanciją, vis šaltesnę ir pavojingesnę. Kitos dėmės ir aplink jas sklendžiantys kupolo formos debesėliai taip pat skleidė vėsą. Jos pritvinko visas kiemas. Žalsva šviesa iš tiesų buvo šaltis. Jo židiniai - dėmės savo skleidžiama mirties energija užtvindė aplinkinę erdvę. Apgobė kolonų apačias. Vienas aukščiau, kitas tik pažeme. Nedidelius nuvytusios žolės lopinėlius. Medinių durų apačias. Bartui pasirodė, kad ir pats švyti, skleisdamas šaltį. Pojūčiai susiliejo į vieną. Mintys difundavo su pojūčiais. Ausyse dusliai traškėjo - trupėjo laiku slenkančio ledyno knežinami akmenys. Klausa, rega, lytėjimas, mąstymas, emocijos - visa, kas buvo Barto viduje, kosminiame šaltyje susigūžė į vieną substanciją, kuriai įvardinti nepakako jokių žodžių. Tinkami žodžiai tam tiesiog neegzistavo. Bartas sklendė nuo dėmės prie dėmės. Jos kažką priminė. Jų forma… Buvo neįmanoma sutelkti dėmesio. Kankinantis blaškymasis kažkokiuose dabar visai nereikalinguose prisiminimų nuotrupose. Studijų laikų išdaiga, vaikystės gėda, seksas krūmuose, kažkokie darbų rūpesčiai. Ne tai. Ne tai. Norėjosi šaukti. Ne tai.! Sustingusi siela jau neįstengė priešintis fiziškai jaučiamos pabaigos artėjimui. Ledynas slenka, Bartas su juo ar vietoj jo. Jis net nebežinojo kaip atmintyje pasiekti tinkamą vaizdinį palyginimui su dėmių forma. Štai jis atsidūrė tuščiame nuo dėmių plote. Ledynas pamažu beveik sustojo, skylančių riedulių garsai vis silpnėjančiu aidu blaškėsi nuo sandėliukų iki arkos ir atgal. Su paskutiniu aido atodūsiu Bartui tiek palengvėjo, kad galėjo susikaupti ir dar kartą pamėginti rasti atsakymą. "Aš supratau", - galų gale įstengė suformuluoti mintį. Ledynas nešė jį būtent link atsakymo. Juk nenuėjus tam tikro kelio, atsakymas bus arba bevertis arba netinkamas. O gal net ir nepakeliamas. "Quel d'heures passées à ecraser les absinthes <...>. "*

Dėmės buvo žmonių kūnų formos. Įvairiose pozose. Gulintys tiesiai, ant šono sulenkę kelius, susirietę, ištiestomis rankomis. Kai kurios visgi buvo beformės. Tiesiog dėmės, taisyklingesnės arba nelabai formos, lyg išlieto skysčio balutės. Bartas nustebo, kodėl jų tiek daug. Kita vertus, iš kur jam žinoti, kiek jų turi būti? Šaltis šiek tiek atslūgo, leidęs pailsėti nuo slinkimo ledynu. Bartas pasijuto atlikęs neišvengiamą veiksmą. Jis privalėjo tai padaryti. Anksčiau ar vėliau. Ir jis pats prisivertė tai padaryti būtent dabar. Tiesą pasakius, jis nė nenutuokė, ką turėjo padaryti, bet, matyt, tektoninės sielos įtampos pačios pastūmėja varganą protelį pasipurtyti. Žengti žingsnį. Kur? Ko gero, visi žmogaus žingsniai yra link savęs. Išcentrinės išorės jėgos plėšia jo sielą nuo savęs, nori nusviesti tolyn ir blokšti į kokį nors atsitiktinai pro šalį skriejantį paklydėlį asteroidą ir… į šipulius. O prigimtinė - savęspcentrinė jėga vis rungiasi su anąja, - "Aš tau jos neatiduosiu." Kas žino, kas bus pasiekus centrą. Bet nuojauta, kad supančiame pasaulyje trūksta tikrumo, žmogaus niekuomet neapleidžia. Visos jo intencijos, norai, siekiai, aistros, sąmoningai ar ne, kyla iš nenugalimo įsitikinimo, kad kažkur ten yra tas tikrumo grynuolis ir laukia amžina palaima. Tikėjimas yra toks stiprus, kad neretai gyvybės ar net viso gyvenimo kaina neatrodo per didelė.

Pamažu atitirpo mintys. Bartas stengėsi nejudėti, kad netyčia vėl pernelyg nepriartėtų prie kurio nors siluetų, lyg vengdamas atsidurti svetimų likimų traukos lauke. Bet apsižvalgė. Tos dėmės-kūnų siluetai, pasirodo, nebuvo prisiplojusios prie žemės. Vienos jų sklendòė aukščiau, kitos net žemiau nei Barto įsivaizduojamas žemės paviršius. Jis praleido tą žalsvą šviesą, buvo lyg sluoksnis vaizdų redagavimo programoje. Didžioji dalis dėmių buvo išsibarsčiusios po vieną. Vienos didesnės, kitos mažesnės. Ryškumas nuo dydžio nepriklausė. Tačiau prie pat arkos, vedančios į plačią gatvę, dėmės buvo lyg susibūrusios. Lyg gūžtųsi viena prie kitos. Jų išsidėstymas buvo panašus į krūvelę - vienos šiek tiek aukščiau, kitos žemiau, bet visos aukščiau nei dauguma esančių kieme. Ir jų skleidžiama šviesa buvo ryškesnė nei aplinkinių. Bartas pasistengė krustelėti. Šaltis vėl sudilgino kūną, bet judėti buvo galima. Palei namą, kurį besant galima buvo tik numanyti, šviesulių nebuvo. Todėl jo ir nesimatė, nes niekas neapšvietė. Judėjo tik remdamasis savo galvoje esančiu žemėlapiu, bijodamas suklupti ir vengdamas atsitrenkti į sieną. Artėjant prie siluetų kalvelės, pradėjo ryškėti jų detalės. Figūros, buvusios žemiau, atrodė sėdinčios, o tos, kur aukščiau - pusiaugulomis. Stingdanti lavina vėl ėmė kaustyti Barto judesius, kvėpavimą ir valią priešintis. Slinko jau be pastangų, lyg pagautas nenugalimos srovės, kuri sustos, kai jai reikės, o jei nesustos, viskas bus sutrupinta iki ne, ne molekulių, o kokių nors kvarkų. Bartas jautė besąs sustingęs, o baimė kažko nesuprantamo ir visiškai jį užvaldžiusio, atrodė, apsilankė kiekvienoje jo kūno ląstelėje. Artėdamas prie siluetų, aptiko juos apšviečiant kažkokius keistus, tarpusavyje lyg visai nesusijusius paviršius. Jie griozdėsi vieni ant kitų, jų formos keitės nuo plokščių iki vamzdiškų, nuo stačiakampiškų iki apvalių. Formų kakofoniją papildė ledyno traiškomo laiko gaudesys. Jį sustiprino kiemo arkos tūriai, medinių sandėliukų plokštumos, virš jų kybantys vijoklių stagarų vargonai ir visa tai sruvo medžių kamienais kažkur aukštyn, viesulu jungėsi į spengiančią savo akivaizdumu mintį: "Esu, kad liudyčiau". Bartas pasijuto vieninteliu galinčiu čia ir dabar paliudyti ženklus, kuriuos paliko žmonės - silpnus jų sielų atšvaitus kūno mirties akimirką, nelygu Turino drobulėje, ir tik aklam matomus - mes čia buvome. Išsiskaidęs norėjo kvarkais prasisunkti pro tuos griozdesius, kurie dabar atrodė besą anoje arkos su į niekur nevedančiu langu pusėje. Jis brovėsi atgal į didelių medžių ir gaudžiančių vargonų prieglobstį. Jautė, kaip tirpsta. Skyla gabalais. Trupančio akmens garsas nenustojo maniakiškai persekioti. Akyse nyksta vaizdas, jį po truputį užlieja tąsi, neperšviečiama, balkšva masė. Jo beliko jau visai nedaug, o arka kaip tyčia tolsta. Dėmių šviesa bąla, figūros po jomis liejasi akvarele, fonas iš juodo tampa baltas. Paskutinis garsas, kurį jis išgirdo, buvo jo paties skylančių kaulų traškesys.

Virtuvėje girdėjosi indų skambtelėjimai. Bartas šiaip ne taip išsirioglino iš lovos ir nusliūkino ten.

- Kaip miegojai?

- Gal ir gerai, - atsakė suėmęs kažkodėl po nakties apstingusiomis rankomis karštą kavos puodelį. Paskui tarstelėjo:

- Jau matau po truputį. Bet dar labai jautrios šviesai.

- Kaip tas daktaras viską teisingai pasakė - dvi savaitės ir va - jau matai.

- Tikrai, - pritarė Bartas.

- Jis taip juokingai kalba.

Abu šyptelėjo.

- Klausyk, o kas ten pasaulyje dedasi? Po dvisavaitinio audioknygų klausymosi aš visai atsilikau nuo gyvenimo.

- Ai, nieko naujo. Atbogino supleškintą tanką.

- Kur?

- Į aikštelę. Prie Katedros.

Bartas sriūbtelėjo kavos.

- Priešais įėjimą?

- Beveik.

* Kiek valandų praleista nugalėti kartėliui <…> (pranc.), A. Kamiu, "Jungtuvės praėjus vasarai".