INTERVIU

Ėjo gatve ir nevalingai dirsčiojo į šalis. Mėgino vyti kaltės jausmą, dorojosi su pilietiškumo priepuoliais ir neapykanta tam susireikšminusiam tipui, menkystai, visiškam nuliui, savo pareigas gavusiam tik dėl sugebėjimo visiems įsiteikti. 

"Ir dar jis aiškina man apie profesionalumą. Pienburnis. Kai jo pampersas buvo sunkesnis už jį patį, aš jau rašiau."

"Rašei. "Paslėpsnių žiniose" į astrologijos skyrelį."

"Tu čia dar lįsi! Vietoj to, kad padėtum padrąsindamas ar ką, vis randi kokį nors nereikšmingą faktą, norėdamas mane pažeminti."

"Tu gi pats užsiminei apie Paslėpsnius."

"Aš gyvenime nebuvau Paslėpsniuose. Siunčiau horoskopus elektroniniu paštu."

"O galėtum apsilankyti. Labai jaukus miestelis."

"Ša! Patarėjas supistas."

"Man reikia susikaupti. Kas ta poniutė, paskui kurią policija laksto? Gal reikia apsižvalgyti prieš užeinant į tą kavinę? O gal ji sekama?"

"Bailys. Apsidraudėlis."

"Tu dar pakalbėk! Kas man zvimbė ausyse, kad nepirkčiau to bemvo? O va tas šknius nusipirko ir džiaugiasi"

"Jis dar užsikabino vardinį numerį ir įsivaizduoja įgyjęs "statusą."

"Ir ką? Kas blogo vardiniame numeryje?" "Tikrai. Kas blogo visiems demonstruoti savo tuštybę, imituojant reikšmingumą?"

"Žinom, skaitėm. Bodrijaras. Aplink vien simuliakrai. Gerai. Apsiraminam. Ji jau čia."

Visgi apsidairė. 

"O ką aš noriu pamatyti? Ją sekančius žmones juodais drabužiais?"

Jauna moteris sėdėjo prie nedidelio apvalaus stalelio ant vienos kojos, dviem žmonėm šiek tiek per mažo. Gurkšnojo kažką iš puodelio. Pažino ją iš karto - iš šviesių, pečius siekiančių plaukų kupetos. Tas šmikis gavo iš savo draugelio policijoje jos nuotraukos kopiją. Juodai baltą, bet atpažinti pakako.

Ji neatrodė nei įsitempusi, nei išsigandusi.

"Kojos visai nieko."

"Ką, ji tau kokia vištiena!? Tai atsikąsk tos kojos, jei vištiena."

"Įkalbėjai."

- Aš Aleksas. Mes tarėmės… Laba diena. Jūs… Rūta?

- Taip. Malonu. Sveiki.

- Keistos aplinkybės…

"Kitų ir būti negalėtų", - ji pati save nustebino neįtikėtinos spartos įžvalga.

- Kodėl jūs panorote susitikti?

- Čia ne aš… redakcija, na suprantat, tokia užduotis.

- Viskas gerai, jūs nepergyvenkit. Užduosit man klausimus, o aš atsakysiu.

- Taip taip, žinoma.

"Aš tau sakiau, kad nenervintum manęs, nes man ant veido visos būsenos užrašytos? Šita va iškart nuskanavo."

"Tai nesileisk skanuojamas".

"Teisingai. Reikia paskleisti nerūpestingumo ir tokio… abejingumo rūką.. Va! Bus gerai."

Kad išlaikytų pauzę, neskubėdamas nusivilko striukę ir pakabino ant šalia stovinčios kabyklos.

- Ką jūs norėtumėte sužinoti? - Rūta ėmėsi iniciatyvos kategoriškai neturėdama planų čia užtrukti.

"Kol šitas mėmė įsibėgės, aš pražilsiu. Beje, reikia neužmiršti šiandien pas kirpėją, juk planavau perdažyti plaukus", - pagalvojo žvilgtelėdama į blizgantį paviršių kitoje telefono dėklo pusėje.

- Matote…, - pradėjo Aleksas. - Beje, jūs žinote dėl ko esate paieškoma? - pats save pertraukė.

- Ne.

- Suprantate, ta karštinė redakcijoje… Niekas nieko iki galo nepaaiškina, visi tik lekia su kažkokiom savo išskirtinėm misijom. Ir šįkart taip: man įbruko jūsų nuotrauką ir kone išstūmė pro duris. Todėl aš apie jus nieko nežinau. Gal galėtumėte man padėti? Kažkokią medžiagą aš juk turiu pristatyti.

"Na ir kvėša. Kam taip iš karto atskleisti kortas? Darosi nuobodu." - pagalvojo Rūta.

- Tai dėl ko esu paieškoma?

- Dėl pagrobimo, - kaip raportą, dar pilnai nespėjus nuskambėti klausimui, išpleškino Aleksas.

"Neskubėk."

"Ir pats žinau".

- Rūta kilstelėjo antakius (kai kur rašoma, jog tai vienintelis žmogui likęs instinktas - kilstelėti antakius nustebus):

- Aš atsiprašau. Man kažkas su atmintim atsitiko, - ir, šiek tiek palinkusi Alekso pusėn, tylesniu balsu, - o ką aš pagrobiau?

- Aš nežinau. Man redakcijoje tik pasakė: "Dėl pagrobimo". Ir viskas, - apsimetė nepastebėjęs ironijos Aleksas.

"Arba jis aktorius, vietoj teatro dirbantis policijoje, arba visiškas kvailys. Arba…", - padarė išvadas Rūta tuo pačiu sugalvojusi ką nupirks dukterėčiai gimtadienio proga.

- Kažkokia keista situacija - jūs nieko nežinote ir aš nieko nežinau. Kaip iš nulio informacijos galima gauti daugiau nei nulį?

- Užduodant klausimus, - pasufleravo Rūta ir pagalvojo: "O honorarą taip pat man atduos, kaip ir patį darbą?"

- Na taip. Klausimus. Kiek jums metų?

"Suirzti? Pasakyti kažką banalaus? Atsistoti ir išeiti? Pasakyti kiek man metų?"

- Čia su pagrobimu susiję kažkaip? - Rūta dar nebuvo radusi atsakymo į, jos manymu, neįtikėtino kvailumo klausimą. - Tiek, kiek atrodau.

- Tai aš dabar turiu spėlioti? Man apklausiamo asmens anketą paskui reikės užpildyti.

Formuluotė "apklausiamo asmens" Rūtą šiek tiek suneramino - dar anksti buvo papulti į policijos rankas.

- Tai duokit tą anketą - aš pati užpildysiu.

- Nėra jokios anketos. Man tiesiog reikia nuo kažko pradėti pokalbį.

- O tokie dalykai kaip oras, rinkimai, nežinau… Įvykis paupyje. Kas nos kita, nei amžius jums į galvą neateina?

- Koks įvykis paupyje?

- Bet koks. Maža, kas gali atsitikti paupyje. Dabar ledonešis. 

Paulius mėtė šlapio sniego gniūžtes, o Rudis liuoksėjo per negilias pusnis mėgindamas jas pagauti kaskart nustebdamas kur jos dingsta kai nugrimzta sniege. Debesys slinko išilgai upės, mesdami šešėlį ant kranto. Riba tarp jų ir giedro dangaus, rodėsi, eina virš pačios upės vagos. Kitas krantas buvo ryškiai apšviestas, iki pat upės vingio sniego matėsi tik lopinėliai, o už numanomo kelio palei medžius, ant pailgos kalvos - ir visai buvo nutirpęs, lyg jo ten niekada ir nebūtų buvę. Paulius nustojo mėtyti gniūžtes užsižiūrėjo į tą vaizdą. Kažkas jame buvo labai pažįstamo, ataidinčio kažkur Pauliaus gilumoje. Ne kūno viduje, bet ten, iš kur kūnas semiasi noro gyventi. "Panašu į paveikslą kaimyno, Alekso, kambaryje", - pagalvojo. Vėjo gūsių blaškomi krūmai šiūravo šakomis, o vėjui aprimus, nuo ano kranto kartkartėmis ataidėdavo pokšėjimas, lyg mediniais plaktukais muštų taktą. Paskui vėl tylu.

Ledo lytys sklendė upės paviršiumi romiai, galėjai pagalvoti ilsisi, kaip tos valtys pakeltais irklais. Ant vienos jų raudonavo kažkoks daiktas. Lytis buvo nedidelė, nepilno metro skersmens, plaukė pakankamai lėtai ir pakankamai arti kranto, todėl galima buvo pamėginti ją prisitraukti.

Pauliui neleido vedžioti Rudžio upės pakrantėje ir apskritai eiti artyn upės. Bet, atsegus pavadį, lakstūnas, lyg magneto traukiamas, lapatuodamas ausimis - viena juoda, kita balta, strimgalviais skuosdavo būtent link siauro sniege išminto takelio palei upę.

Berniukas nulaužė krūmokšnio šaką ir pamėgino prisitraukti lytį. Bedė į ją, patižusi masė davėsi praduriama, dar truputtį arčiau, dar šiek tiek, pritūpė, ištiesė ranką, slyst ir visu ūgiu tėškėsi ant ižo. Nepasinėrė, bet ledinis vanduo iš karto sukaustė nematomais spaustuvais. Paulius keliais bestingstančių rankų grybšniais pasisuko link kranto, stengėsi griebtis už prie pat vandens augusių krūmų šakų, viena ranka užsikabino, bet prisitraukti trukdė permirkę drabužiai, kartu su batais gramzdinatys į dugną. Jo ranką plėšė nuo stiebo srovė, nors nestipri, bet įšgąstis sekino jėgas ir priešintis darėsi vis sunkiau. Paulių paviršiuje laikė striukė. Sinteponas neprisigėrė vandens, o, tarp jo ir pamušalo esantis oras, šiek tiek padėjo laikytis. Nelankstūs pasidarę pirštai slystelėjo nuo stiebo, srovė pradėjo nešti, jis keletą kartų sriūbtelėjo vandens, kosėdamas negalėjo susitelkti. Akyse tai temo, tai vėl prašviesėdavo. Iš gerklės, užimtos paeiliui tai vandens tai oro gurkšniais, neprasiveržė joks garsas. Rudis visą tą laiką lakstė pirmyn atgal, kartais linksmai amtelėdamas, lyg su juo kas žaistų. Paulių nešė srovė, jo pastangos irtis rankomis buvo bergždžios - vos laikėsi ant vandens, kartais trumpam panirdavo, o išnirdamas kiekvienąkart įkvėpdavo vis mažiau oro. Iškelti galvą virš vandens buvo vis sunkiau, jis tolo nuo kranto. Jam atrodė, kad jis po truptį grimzta. 

- Žiūrėk, ką jis čia atnešė? 

Rudis, dantyse laikydamas raudoną batą ir nervingai virpčiodamas, atsitūpė nekantraujančio gauti apdovanojimą laimėtojo pozoje.

- O kur Paulius?

Kabinete sėdėjo dviese.

- Ką pranešime žiniasklaidai?

- Kai ką iš to, ką tikrai žinom, bet nepakankamai apibendrinimams ir išvadoms daryti. 

Komisaras mielai užsirūkytų, bet eiti iki rūkyklos tingėjo. 

- Duok tą saldainį savo, - kreipėsį į Kęstutį.

Tas, išėmęs iš švarko kišenės ištiesė Komisarui nedidelę metalinę dėžutę su ledinukais, lyg specialiai tokiom progom laikomą.

Komisaras įsidėjo vieną į burną, pačiulpė tai už vieno žando, tai už kito. -

- Tu pažįsti Aleksą? - klausdamas, lyg darytų pauzę pasidėto priešais save bloknoto skaityme, akimirkai mestelėjo žvilgsnį į Kęstutį.

- Aleksas… A, tai čia gi tas žurnalistas. Pažįstu, kaip gi. Vis užsuka. Toli eis vyrukas. Kvailumui ribų juk nėra, - atsakė Kęstutis ir dirbtinokai pakikeno.

Aleksui reikėjo kur nors prisėsti, kad susikauptų ir užsirašytų kelias pastabas. Nusileido į upės krantinę. Priėjo suoliuką. Jis jau buvo tapęs Aleksui beveik savu. Net jausdavo kažkokį vaikišką apmaudą kai aptikdavo, kad ten kažkas sėdi. Lyg paimtų jo žaislą. 

Nors vėlyvos žiemos oras visu drėgmės skvarbumu mėgino praeivius suvaryti į patalpas, Aleksas norėjo pabūti visai be jokio šurmulio. Išsiėmė mobilų, rado diktofono programėlę. 

"Poniutė labai užsispyrus. Nenuostabu, kad ji domina policiją".

Policijos pranešimas žiniasklaidai Aleksui pasirodė labai dozuotas. 

"Tai gerai. Vadinasi jiems dar niekas neaišku. Arba kitas variantas - jiems daug kas aišku, bet yra kažkas, ko negalima leisti į viešumą. Bent jau kol kas. Ir viena ir kita palieka erdvę įvairiems scenarijams."

"Dar nepamiršk, kad tas prietranka ir pats kažką šniukštinėja. Antraip juk nesusitikinėtų su tuo Komisaro padėjėju ar kas jis ten pas juos."

"O, seniai tavęs nesigirdėjo. O gal jie tiesiog draugai?"

"Labiau panašu, kad jie vienas kitam naudingi."

"Jei rodysi didelį entuziazmą ir iniciatyvą, tave iš ten kaip mat patrauks."

"Tai jau taip."

"Manai, kad visa tai turi kažkokią perspektyvą?"

"O kaip gi kitaip? Juk dingusių yra, o lavonų tai ne."

Aleksas susikišo rankas į palto kišenes ir pasimuistė lyg norėdamas susigūžti palto viduje. Praeinančiam pro šalį atrodytų, kad sėdi vyriškis apsivilkęs paltą. O štai ir ne! Vyriškis tūno palto viduje. O paltas, kelnės, batai, skrybėlė - patys sau. Tokia išorinė esybė, o joje dar viena - Aleksas. Jis žvelgia iš anos esybės vidaus, stebi, daro išvadas. Kai nutars, pakils nuo suoliuko, paltas - taip pat. Ei, batai, kelnės - neatsilikit! O kol kas tūno anų viduje. 

"Gerai tau čia?"

"Norma. O tu kaip?"

"Man ankštoka. Platesnio konteksto norėtųsi."

Aleksas stebėjo upę. Plaukė ižas, tarp jo retos lytys. Įsiklausius girdėjosi besitrinančių šlapio sniego gniutulų čežėjimas susiliejantis į nenutrūkstantį kažkokių nematomų keliauninkų šnabždesį. Plokščiame krante kitąpus matėsi krūmokšniai palei pat vandenį. Toliau - medžių eilė, o už kamienų ir jų šešėlių - besislapstantis nuo upės kelias. Upė skiria krantus, bet tam, kas moka ją kirsti - juos jungia. O tėkmė - ne, ne laikas. Kaip tai būtų banalu, jei upė būtų laikas. Užpylei porą sunkvežimių smėlio - ir pakreipei laiko tėkmę. Ne, taip negali būti. Upė yra riba. Jei esi neviltyje, kitas krantas tau yra svajonė. 

"Ką daryti tuščiame krante?"

"Kas per klausimai? Gali daryti viską."

"Nuo pradžių?"

"Tu gi jau esi. Vadinasi ne nuo pradžių." 

"Kad kirstum upę, turi būti kiek įmanoma lengvesnis. Be trukdančios naštos. Tik tai, kas reikalingiausia. Jei persikelti nepavyko, vadinasi per didelę naštą tempeisi."

"Ir ką? Kitame krante kursi ugnį pagaliukais? Niekaip neišgyvensi be tos naštos."

"Reikia tik minimalių dalykų. Baisu palikti naštą, su kuria beveik suaugai. Bet didžiausia baimė, apie kurios buvimą net sau prisipažinti baisu, yra, atsirinkus kas reikalinga, aptikti, kad tau atrodžiusių vertingiausiais dalykų sąraše nėra, nes aname krante jie beverčiai. Arba būti šiame krante apsikarsčius niekučiais arba keliauti be jų."

"O kur palikti visas intencijas - norus, aistras, tuštybes? Tu su visu tuo esi susisaistęs taip, kad net nebežinai ar visa tai yra tavo ar iš kažkur atkeliavo, kaip kokia invazinė rūšis."

"Teisingi atsakymai glūdi teisinguose klausimuose."

Lyg Alekso apmąstymų tęsinys po kablelio, šalia prisėdo Komisaras. Užsirūkė atsidusdamas, lyg sakytų "nors čia galima".

- Naujienos?

Stojo tyla. Po užsitęsusios pauzės, Komisaras pasiryžo:

- Paieškomų yra daugiau. Žymiai daugiau, - atsakė vos pastebimai linktelėdamas galva, lyg norėtų pabrėžti savo žodžių svarbą.

- Susijusių?

Komisaras niūriai tylėjo vis užsitraukdamas cigaretę. 

- Aš suprantu, kad visko iš karto pasakyti negalite.

- Aš galiu pasidalinti tik tuo, kas jau yra faktas. O išvedžiojimai yra darbinė rūda. Gali rasti grynuolį, o gali ir šnipštą. Todėl išvedžiojimus darykime atskirai.

Ir patylėjęs:

- Ta Rūta - įdomi persona. Ji, pasirodo, buvusi žurnalistė.

- Kodėl buvusi?

- Nes nebedirba šito darbo.

- O pas ką dirbo?

- Ji dirbo sau. Ir visiems.

Baigęs rūkyti, Komisaras rūpestingai užgesino cigaretę į akmeninį šiukšliadėžės kraštą ir įmetė ją į vidų.

- Koks keistas, tas kitas krantas. Kažkoks lyg svetimas. Nė kiek manęs ten netraukia. O dar ta srovė… Nepatarčiau jums prie viso šito artintis, - žiūrėdamas anapus ištarė.

Telefono skambutis nutraukė Komisaro mintis.

- Taip, - atsiliepė oficialiu tonu. - Važiuoju.

Komisaras dar pasėdėjo, tiesiog fiziškai jausdamas ant viso savęs užslenkančią tąsią tūnančio palto viduje klausiamąją masę.

- Dar vienas daiktas iš upės.

Atsistojo ir, kilstelėjęs atsisveikinimui skrybėlę, nepastebimai, kaip ir buvo pasirodęs, ištirpo prietemoje.

Susirinkime, vykusiame ankštame vieno ūkininko tvarte, kuriame tvyrojo pernykščio, o gal ir užpernykščio šieno kvapai, kunkuliavo aistros. 

"Policija apsiriboja kažkokiom nuotrupom ir biurokratine naujakalbe aiškina, kad "užtikrina piliečių saugumą."

"Dingo visa šeima. Ir vaikas."

"Meras pasisakė, kad dingusių yra daug - nebėra kam dirbti."

"Iš kitų bendruomenių taip pat sklinda visokių gandų, bet policija blokuoja bet kokį viešumą, bet kokį pasisakymą internete motyvuodama vykstančiu tyrimu. Kaip visada."

Tačiau keisti įvykiai klostėsi visai ne taip, kaip visada.

Žmonės bėrė vieną pasiūlymą po kito: nuo kreiptis į Komisarą iki rašyti peticiją Merui.

"Galų gale - juk jau pusę metų kaip nėra žmonių. Jie tiesiog dingo."

"Iš upės išžvejoti kažkokie daiktai. Jie nepriklauso dingusiai šeimai, gal priklauso kitiems dingusiems, bet nei policija, nei Meras nieko nepaaiškina."

Atsirado aktyvistų norėjusių važiuoti į miestą, bet iš bendruomenės kol kas nieko neišleido - mat kol visi bus apklausti, niekas neišvažiuos.

Iš Susirinkimo išsprūdo Bendruomenės nuomonė pretenzingu vardu "Opinija". Ji gimė per ankštoje gilesnėms mintims patalpoje, kurioje kirvį galima buvo kabinti tiesiog ore ant niekuomet nekvestionuojamų asmeninių nuostatų rūko. Besikeičiančios krypties vėjo nešama, Opinija kliuvo brūzgynuose, savo pačios skvernuose ir už rūpestingai suręstų tvorų bei kelio rodyklių.

Vėjo sukama ji užtruko aikštėje, dėbtelėjo į bažnyčios varpinę ir nutūpė aktyvistų, visuomet, vartojančių ir siūlančių tik tai, kas geriausia, lūpose: "Reikia atitverti upę." Pasivaikščioti, vaikus ir šunis pavedžioti galima parke, atokiau nuo tos nelemtos srovės - "Ir ką toje pakrantėje žmonės randą? Nieko ten nesą įdomaus."

Opinija pateko į savo stichiją. Galima buvo reikštis netrukdomai, galima buvo net pūstis ir didėti pritariančių ir neprieštaraujančių sąskaita. Nepritariantys, žinoma, šiek tiek trukdė, bet pro juos prasiskverbti buvo paprasta pasitelkiant aroganciją ir ignoruojant. Blogiausiu atveju pagrąsinant išbraukimu iš sąrašo "turinčių kokį nors supratimą apie tai, kas kalbama", jei tai jiems atrodė baisu arba įtraukimu į kvailelių sąrašus. Nesantys jokiuose sąrašuose yra toleruojami, nes funkcija "kad tik nebūtų karo" ypač tiko karui kurstyti. O karas buvo vienintelis Opinijai žinomas veikimo būdas jai nepritariantiems naikinti. Jei sąrašų taktika nepadėtų, būtų pasitelkiamos apkalbos, paskalos ar įvairios kontrolės įstaigos, tik ir laukiančios progos kaip nors įprasminti savo egzistavimą ir buvimą "prie valdžios".

Suėmusi už vos susieinančio viršaus, Rūta vilko sniegu sunkų maišą, prigrūstą nereikalingų dalykų, kurie dabar galės pasitarnauti paskutinį kartą. Nuo mašinos link tikslo buvo apie pora šimtų metrų, bet žolių kupstai užkloti sniegu, lyg gyvenimai klaidingais įsitikinimais ir kurmiarausiai, užaugę tarytum randai žaizdų vietose ir maudžantys staigiems orų pokyčiams artėjant, stabdė bet kurį, lyg tikrintų jo pasiryžimą. Tarp kupstų pabirę akmenys prašėsi surenkami, bet kvietimas rinkti kitų išbarstytus akmenis - užsiėmimas nevertas prancūziškojo Sizifo, nors dažno ir mėgiamas, puikiai atliko klaidinančio labirinto vaidmenį.

Klampodama sniege ir klupdama už kupstų ir akmenų, Rūta greitai prisėmė neaukštus aulinukus sniego. Kojos sušlapo ir pradėjo šalti, ilgas paltas atsisagstė, jo skvernai makalavo kartu su išsiplaiksčiusiu ilgu šaliku, trukdydami žengti. Maišas su kiekvienu žingsniu atrodė vis sunkesnis, įsismarkavęs vėjas regis mėgino ją nupūsti tolyn nuo upės. Kvėpuoti darėsi vis sunkiau, bet Rūtos galvoje, pulsuojančiuose smilkiniuose plyštančioje iš skausmo dėl nesutampančių žingsnių ir kvėpavimo ritmų, kirbėjo tik viena: "Aš… negaliu… to atidėlioti. Aš rinkau… tuos daiktus… kitų gyvenimų nuotrupas. Ir aš norėjau… Kaip jie… Aš… tiek kartų… prieš save… teisinaus. Tai dėl… tėvų… Tai dėl vaiko. Tai dėl vyro… to nedariau. Išgalvodavau… vis naujų… argumentų. Kiekvienąkart… vis išradingesnių… Dabar… viskas… Jokių pasiteisinimų".

Maišas užsikabino už aukštesnio kupsto, Rūta visomis išgalėmis kojomis įsirėžė į žemę lyg mėgintų išplėšti savo sielą iš pagundos nežengti lemtingo žingsnio nagų. Riksmas išsprūdo iš jos krūtinės. Keli paukščiai purptelėjo nuo vieno iš pakrantės krūmų. Rūta žnegtelėjo ant žemės, rankomis vis dar tvirtai suėmusį maišą tarytum priešo kaklą žūtbūtinėje kovoje.

Palto skvernai sušlapo nuo sniego, ėmė ledėti. Rūta atsiklaupė ant vieno kelio, truktelėjo maišą, tas atsikabino ir pasidavė.

Atsistojo ir vėl tempė. Ėmė temti. Ji nesuprato ar akyse ar danguje. Pakrantė buvo jau visai šalia. Dar pora žingsnių, dar. Jau čia pat. 

Prie pat srovės kupstų jau nebuvo, maišas pasidarė lengvai valdomas lyg sutramdyta aistra. 

"Na štai - dabar liko tik paskutinis darbas."

Rūtos sąmonę nutvilkė suvokimas, kad prietemoje, prie pat kranto ji mato į sėdintį žmogų panašų siluetą. Toje vietoje, kur galėjai numanyti esant galvą, įsižiebė šviečiantis taškas. Jis šiek tiek virpėjo ir čia aptemdavo, čia vėl įkaisdavo iki raudonumo, lyg įtemptai galvojama mintis.

Moteris vilko maišą tiesiai link tos mąstančios dėmės. Nuovargis išgaravo nuo išgąsčio, bet į pagalbą atėjo pyktis: "Niekas man nesutrukdys!"

- Sveiki, Rūta, - prašneko dėmė, Rūtai dar nevisai priartėjus, matyt preventyviai norėdama parodyti, jog susitikimui yra pasiruošus.

- Sveiki. Komisare?

- Ginti ir saugoti piliečius, kartais ir nuo jų pačių.

- Manot pavešit tokią naštą?

Komisaras, kaire ranka laikydamas cigaretę, kitos gestu norėjo parodyti, jog "toks jau jo darbas", bet Rūta to galėjo ir nepamatyti, nes juos jau gaubė tamsa. Tik sniegas šiek tiek bolavo vienu atspalviu šviesesne už naktį spalva.

Nedarykit šito.

- Jūs negalit sustabdyti idėjų, kurioms atėjo laikas.

- Jūs griaunat tai, ką sukūrė kelios kartos.

- Diskutuoti reikėjo anksčiau. Prieš tai, kai jūs nuo ankstyvos vaikystės žmonėms ėmėte diegti, kad jie gyvena bokso ringe.

- Žmonės visada norėjo rungtis ir matyti besirungiančius.

- Tiesiog jūs ginate tuos, kuriems tos rungtynės yra naudingos.

- Niekas netrukdo kiekvienam tapti vienu iš jų.

- Išvengti blogio su juo susitapatinant?

- Puiki idėja. Amžina taika blogyje.

- Saviapgaulė ir savęs išdavystė veidmainiaujant.

Rūta sugriebė maišą ir nuvilko jį link upės. Srovės beveik nesimatė, bet galima buvo nujausti ją judant, alsuojant savo tėkme ir kviečiant įveikti paskutinę kelio atkarpą.

- Aš išbarstysiu srovėje išėjusių žmonių daiktus. Jie bus ženklais pasilikusiems - reikia tik sustoti, išklausinėti save ir įsiklausyti į save. Ir išdrįsti. Taip, kaip tai padarė savo išėjimu pasisakę anksčiau.

- Nedarykit šito.

Rūta pasilenkė prie maišo.

Upės posūkyje, išcentrinės jėgos verčiama, srovė stumtelėjo Paulių į nedidelį užutėkį. Kojomis jis užkabino dugną, bet atsistoti nebepajėgė. Prisitraukdamas alkūnėmis šiaip ne taip išsikapanojo iš vandens ant kaip tik toje vietoje plokščio kranto. Iki pusės jis vis dar buvo vandenyje. Kosėjant ir vemiant iš jo liejosi vanduo. Šlapi rūbai ėmė ledėti. Nežinia kiek laiko šitaip pragulėjo, norėjosi miego. Kažkas jį truktelėjo už pakarpos. Pribėgo Rudis. Savo kvėpavimu ir laižymusi šiek tiek sušildė Pauliui veidą ir rankas. 

Šelmi, pas mane!, - lyg vata užkimštomis ausimis išgirdo Paulius.

"Kas tas Šelmis?"

Kažkoks žmogus ištraukė jį visą iš vandens, apvertė kniūpsčią - vanduo paskutinį kartą pliūptelėjo iš Pauliaus burnos. Jam pasidarė lengviau. Atsimerkė. Buvo jau sutemę, ant pasilenkusių ties juo žmonių kepurių, švietė žibintai.

- Tas vaikis turbūt iš pasilikusiųjų kranto?

- Kuo tu vardu, berniuk?

- Paulius. Aš Paulius, - atsiliepė mėgindamas atsikelti, bet nepajėgdamas, todėl liko pusiaugulom.

Kažkur tolumoje, greičiausiai aname krante, žybtelėjo blyksnis. Ir pasigirdo šūvis.

Berniukas krūptelėjo, skruostais riedėjo ašaros. Aleksas uždėjo jam ant peties ranką.