Nedėkingumas

Gerbiama redakcija,

rašau jums laišką prašydama jį paskleisti jūsų internetuose. Ne todėl jūsų to prašau, kad būčiau kokia seniena, nemokanti mygtukų numygti. Ne. Nors sena jau kerpė esu. O todėl, kad rašydama ir pati teisingiau mintis susidėlioju. Ir dar. Rašau tikėdamasi, jog mano dukrelė, kurią šiltai myliu, perskaitys ir atleis man senai, kad jai to pati nepasakiau.

Ji mokyta ir domisi visokiomis literatūromis, žinau ir jūsų internetą žiūri. Jūsų kalba kalbant ji yra mano "tikslinė auditorija".

Nevarginsiu jūsų ilgomis ir jums nuobodžiomis istorijomis apie savo gyvenimą. Prisiklausot jūs tokių pasakotojų turbūt ir taip. Tokia jau ta senatvė - jautiesi be galo visko daug matęs ir naudingo jaunimui galįs paporinti. Kai kurie net pyksta, kai jaunimas jų neklauso. O darom tai mes, seniai, iš noro būti reikalingais ir kad joks neva tai išminties krislas nenueitų perniek mums išėjus.

Širdies gilumoje, mes, žinome gudraują, ir taip tik iš savo atžalų dėmesio reikalaujame. Iš tiesų puikiai suprantame, bet baisu sau prisipažinti - nieko mes ypatingo nesužinojome šiame gyvenime. Ir klauso mūsų pasakojimų vaikai su vaikaičiais tik iš pagarbos ir - to labiausiai tikimės - iš meilės.

Tai štai. Noriu paprašyti savo dukrelės vieno dalyko.

Man pasisekė gyvenime su žmonėmis. Visi man buvo geri ir dosnūs. O tie, kurie nebuvo geri ir dosnūs juk galėjo būti ir dar bjauresni, ir šykštesni nei buvo. Tai čia kaip ir viskas sueina.

Ir iš vyro dovanų gaudavau. Tuomet nebuvo daug visokių grožybių. Bet jis tai kokį kvietką atnešdavo, tai kokį dirbinį iš vielos susukdavo. Dėmesį man rodydavo. Nebuvau labai pašėlusi panelė, bet oi pasikankino jis su manim mergystėje.

Kiekvienąkart ką nors atnešęs, vis vogčiom stebėjo kaip reaguoju. Aš tai mačiau. Visada sakiau: "Kaip gražu", "Oi, ačiū tau", "Iš kur čia?" Turėjau zopose visokių jaustukų ir ištiktukų, kad nepasikartotų ir nenuvilčiau jo neparodžius, kad vertinu.

Mylėjau jį. Nebėra jo jau su mumis. Amžiną atilsį. Seniai jau. Gal ir jis mane mylėjo. Uždaro būdo buvo. Niekada apie meilę nešnekėjo. Mylėjo, žinoma. Gražiai dukrą auginom.

Tie prezentėliai tapo tokia lyg tradicija. Jis žinojo kaip elgtis ir aš žinojau. "Kaip pas žmones", - vis sakydavo.

Gimtadieniai, vardynos, krikštynos - mūsų pačių ir giminių, neapsieidavo be tų palinkčiojimų, patūpčiojimų ir pasidovanojimų. Gaudydavau žvilgsnius: ar padėkojau, ar pasižavėjau, ar padaviau ranką, ar pakštelėjau tetai į žandą už žąsų pūkų pagalvėlę.

Vėliau prakutom. Žmonių daugėjo. Kaimynai, bendradarbiai, bendradarbių žentai ir marčios. Paskui dar padaugėjo, pasipylė vaikai. Jie taip pat, tėvų pamokyti, ateidavo su savo nekaltom dovanėlėm - tai piešinukas, tai lipdinukas.

Mano dėkingumas, pradžioje drovus ir nuoširdus bijant nupūsti dar silpną meilės ugnelę, vėliau pasidarė toks įprastas, kad pradėjau jaustis skolinga. Niekada nieko neprašiusi skolon, skolinga patapau tiesiog iš žmonių įpročio. Dėkingumas tapo mano prievole ir mano niekada nesibaigiančia skola.

Prieš ateinant svečiams aš jau ruošdavausi būti dėkinga. Sakoma, kad nesvarbu kokia dovana - svarbu dėmesys. Bet tai tik naujamadis išmislas. Jei tu dovanoji iš reikalo, nes visai nesinori tau sukti galvą ir gilintis ką tas žmogus vertina, kas jį nudžiugintų, tai tau svarbu tik atlikti prievolę. Tau net nesinorėjo eiti į tą gimtadienį, bet reikia, nes jis tave buvo pakvietęs, ką kiti pamanys. Tu žinai, kad net jei įteiksi jam kokį šūdniekį, jis iš mandagumo tiesiog neišdrįs parodyti savo nepasitenkinimo. Jis juk privalės pasiduoti tai taisyklei, kad svarbu tik dėmesys. Tavo apsimestinis nuoširdumas bus paprasčiausia veidmainystė. O tas, prieš ką tu veidmainiavai, dar ir padėkoti tau privalės. Kitaip tariant, įsisuka veidmainių polka.

Kartą susapnavau sapną. Blogai jaučiausi tuomet. Turėjau moteriškų rūpesčių. Sukuosi aš, vadinasi, karuselėje. Sukuosi, sukuosi, vėjas man plaukus kedena, linksma, gera man taip. Tik žiūriu - aplink karuselę stovi žmonės. Giminės, draugai, bendradarbiai, kaimynai, visi kartu su vaikais ir šaukia man vienas per kitą, gėdina, kokia aš nedėkinga karvė esu šitaip džiaugdamasi. Kaip aš galiu būti tokios geros nuotaikos dar niekam nepadėkojusi, nepaspaudusi "rankos duodančios", nelinktelėjusi ir nepirstelėjusi, atsiprašau už negražų žodį.  Ir sukasi, sukasi ta kankinimo priekaištu karuselė kaip "gyvenimas be pauzių"*. Atsibudau šaltam prakaite. Prie lovos dukrelė: "Žiūrėk, mama, čia tau dovana," - ir tiesia man rudeninių lapų puokštę.

Jūs pasakysit, aš dėmesio išlepinta ir nebežinau ko norėti? Taip, man pasisekė gyvenime, jau rašiau apie tai. Bet ar tai reiškia, kad esu įmesta į amžiną skolos duobę? Galų gale aš daug ir sunkiai dirbau, mokiausi ir vėl dirbau. Mes abu su vyru labai daug plušėjom.

Vėliau pastebėjau, kad ir dukra mane stebi per mano gimtadienio dovanų ceremoniją. "Dėdinas liko nepatenkintas", - kitą dieną pasidalino. "Tu visada jam pakštelėdavai į skruostą, o dabar tik nusišypsojai."

Nuo to laiko neberengiau savo gimtadienių. Nenorėjau būti suplanuotai dėkinga ir progiškai džiaugtis. Tie dalykai - dėkingumas ir džiaugsmas - yra žymiai didesni už gimtadienius. Ir už bet kokias progas. Ir už bet kokias tradicijas.

Bet anądien įvyko tai, kas, žinoma, ir turėjo įvykti. Atėjo aplankyti manęs dukrelė. Su anūkėle. Ir taip ji mane džiugino, nepaleisdama manęs vis kad porino kažką, kad porino savo greitakalbe. Pusės nesupratau - juk ateina laikas, kai suprantame ir net rašome be žodžių, kažkur giliau nei kūnas. Bet širdis džiaugėsi kad Dievas man leido tiek ilgai gyventi.

Ji žiūrėjo į mane savo milžinakėm - lyg save vaikystėje kokiam laiko mašinos veidrodyje matyčiau. Net ašara man skruostu nuriedėjo. Maža rankutė nuvalė tą netikėlę. Priglaudžiau jos rankelę savąja sau prie žando ir dar graudžiau pasidarė.

Apsikabinau ją beveik kūkčiodama. "Mama, na kas tau? Viskas juk gerai." - ir dukra prie mūsų prisiglaudė. "Mažute, o ką tu turi močiutei?" - matyt norėdama nutrauktį tą ašaroplūdį, paklausė dukra.

Anūkėlė išsprūdo iš mūsų glėbio, paknopstom nubėgo į prieškambarį, ištraukė iš mamos rankinės kažkokį ryšulėlį, vėl atlėkė prie manęs ir ištiesė jį man.

Gražiu kaspinėliu perrištas popierius greitai pasidavė ir aš ištraukiau nedidelį medinį padėkliuką. Matyt, Kaziuke pirktą, pamargintą kažkokiu ornamentu - niekada tokie nepatiko ir niekada tokių nepirkdavau. Kas sugalvojo jį man padovanoti? Gal žentas.

Dvi poros akių laukiamai žiūrėjo į mane. Dabar jau dviejuose veidrodžiuose mačiau save. Tik šįkart savęs neatpažinau. Tai buvo visai kiti žmonės. Ir taip man pasidarė liūdna. Ir taip pasidarė gaila savęs. Ir tokia pasijaučiau kvaila. Kaip gi aš visą gyvenimą praleidau, kad du brangiausi man žmonės žiūri į mane kaip tie prie karuselės ir laukia, ir tikisi iš manęs to, ko sakiau niekada nebedarysiu, nes juos per daug myliu?

Nė žodžio nepasakiau. Padėjusi padėkliuką ant stalo, pakėliau anūkėlę ant rankų, pasūpavau, pabučiavau į abu skruostus ir paleidau ant žemės.

Dukra kažkaip greitai susiruošė, prisiminė, kad dar turi užsukti į parduotuvę ir, vedina anūkėle, paskubom išėjo.

Prirašiau čia tų litanijų. Bet jau baigiu.

Tai va. Dukra, dukrele. 

Noriu paprašyti tavęs, kad niekada daugiau man nieko nedovanotum.

Ačiū už kantrybę skaitant.

Nedėkingoji.

* "Už uždarų durų", Ž.-P. Sartras