Laikas, sapnai ir ateitys

- Kas tai?

- Upė. Laikas ir laikai.

Ji keliauja dugną slėpdama.

Ten nuskendusios svajonės - 

Lyg saulėlydžiai.

- Jos numirę?

- Ne, vaikeli, ne. Tik pavargę.

Plukdė lūkesčius sunkius.

Jas apspito abejonės,

Laikė metai - inkarai.

- Ar galiu jas pamatyti?

- Taip. O taip. Gražiam sapne.

Ir spalvotam, ir bespalviam.

Dar - viršukalnių šešėliuos,

Ir raukšlėtame veide.

- Aš jau migsiu.

- Neskubėk. Palaikyk man ranką.

Ateičių taip daug. Tu jau miegi…

Aš pabūsiu dar šalia.

Nedažnai mane svajoja.

Ir aplanko

Nedažnai.