Rūkai

Rūkai nuo kalvų

Leidžiasi.

Ištirps lyg nebuvę.

Iškris žolių prakaitu,

Dulksna pasės nerimą.

Akmeninis slenkstis 

Ims skaičiuoti žingsnius.

Ir išeinančių, ir ateinančių.

Kiekvienam atiduos 

Kruopelytę savęs.

Tirps asfaltas,

Kantrybė. Ir ledas.

Links nuo vaisių kančia

Ir maitins krūtimi

Abejonė.

Išminčius pasakė:

“Atsidūręs viršūnėje, kilk toliau.”

Pasakė. Išnyko. Žinokis pats.

Kur ta kalva ir tas kelrodis rūkas,

Pabuvojęs viršūnėje...